Lex Feldheim - Kaip pasidaryti keraminius lipdukus po glazūra

Sveiki, aš esu Lex, ir šiame seminare jūs išmoksite kurti, spausdinti ir klijuoti savo keraminius poglazūrinius lipdukus nuo pradžios iki pabaigos!

Mes einame per:

modelių kūrimo būdai naudojant skaitmeninius įrankius,
kaip spausdinti šilkografiją su keraminėmis medžiagomis,
ir kaip klijuoti lipdukus savo darbui

Viskas, ką reikia žinoti gaminant lipdukus po glazūra, bus pateikta šiame išsamiame seminare.

Pirkdami šį seminarą gausite:

Greita prieiga prie mano iš anksto įrašytų dirbtuvių
Prieiga prie dirbtuvės visą gyvenimą. Galite žiūrėti jį prisijungę arba atsisiųsti į savo įrenginį ir bet kada žiūrėti neprisijungę

Po šio seminaro galite padaryti tokius gražius darbus:

Apie mus Lex Feldheim

Prieš dvidešimt metų buvau jaunesnis, geriau atrodžiau ir uždirbau daugiau pinigų... bet nesimėgavau gyvenimu. Buvau labai griežta sau (taip, net labiau nei dabar, draugai), patiriau stresą dėl pervargimo, kovojau su pykčiu ir liūdesiu ir apskritai buvau nepatenkinta. Pradėjau lankyti savaitinius keramikos užsiėmimus, kad pailsėčiau ir pasimėgaučiau. Prieš tai bandžiau lankyti keramikos pamokas, vis galvojau, kad man tai patiks, bet niekad nepasiekiau pirmos dienos. Tiesą sakant, aš pabandžiau ir atsisakiau daugelio užsiėmimų (meninių ir kitokių), nes pradžioje sunkiai ištvėriau. Nelaikiau savęs menininke ir studijoje jaučiausi susimąsčiusi. Tikėjau, kad nesvarbu, kiek aš praktikuojuosi; Niekada nedirbčiau tokio darbo, kuris man patiktų. Dešimtmetį užsiregistravęs ir iškritęs iš pamokų, buvau pakankamai išaugęs, kad galėčiau išlikti nepatogiame mokymosi, bandymų, nesėkmių ir vėl bandymų procese.

„Aš nelaikiau savęs menininku ir studijoje jaučiausi sąmoningas“.
Manau, kad visada mėgau molį ir ratą, o tai gali būti keista, nes tikrai nieko nežinojau apie keramiką ar keramiką. Neturėjau jokių rankų darbo puodų, kuriuos prisimenu, ir nesupratau, apie ką kalbėjo mano instruktorė, kai ji kalbėjo apie rankų darbo daiktų grožį, apie netobulumo grožį. Ji sakydavo: „Molis žino“, ir aš maniau, kad tai buvo kvaila priskirti sąmonę moliui; bet jaučiausi sužavėtas matydamas, kad kalioji medžiaga įgudusiose rankose tampa gražia forma. Pastebėjau, kad darbas studijoje buvo patrauklus, nes turėjau sutelkti visą savo dėmesį į tai. Negalėjau dirbti studijoje ir galvoti apie savo išorinius rūpesčius, o visa diena gali praeiti negalvojant apie dalykus, kuriuos paprastai buvau apsėstas. Laikui bėgant supratau, kad molis žinojo, nes puikiai užfiksavo viską, ką su juo padariau, ir atspindėjo man kažką apie mano vidinę būseną. Norėčiau pasakyti, kad nustojau griežtai vertinti savo darbą, bet tiesa ta, kad išmokau jaustis nepatogiai dėl to, ką padariau, nes proceso malonumas buvo vertas mano diskomforto dėl rezultato. Tai buvo mano mokymosi atsisakyti rezultato ir sekti savo širdimi ne tik su moliu, bet ir gyvenime pradžia.

Nepriklausomai nuo to, kiek dėmesio skiriu procesui, kokybiškas meistriškumas man vis dar labai svarbus ir tuo, kuo žaviuosi kitų darbuose, todėl su džiaugsmu pamačiau, kad laikui bėgant mano įgūdžiai tobulėjo. Praėjus trejiems metams po savaitinių pamokų savo vietinėje bendruomenės studijoje, įstojau į Niujorko valstijos universitetą New Paltz dailės bakalauro laipsnį ir studijavau tik keramiką. Nors dalis manęs manė, kad keramikos karjera yra nuoširdus užsiėmimas, kurio mano darbas nebuvo vertas, kad jis niekada nebus pakankamai geras, kad žmonės iš tikrųjų už tai sumokėtų, kita dalis tikėjo, kad ją būtų dar maloniau švaistyti. galimybė daryti tai, ką iš tikrųjų norėjau daryti, nes bijau nesėkmės.

Tai buvo mano mokymosi atsisakyti rezultato ir sekti savo širdimi ne tik su moliu, bet ir gyvenime pradžia.

Per 2008 m. ekonomikos nuosmukį baigęs studijas nebuvau tikras, kad tokiame klimate galėsiu toliau gaminti keramiką. Turėdamas šiek tiek sėkmės ir daug užsispyrimo, man pavyko rasti arba susikurti sau galimybių likti šioje srityje ir tęsti savo kūrybinį kelią. Didžioji gyvenimo dalis, kaip ir kelias į tapimą menininku, buvo kova, todėl dabar aš noriu ką nors daryti – malonumas: man patinka kurti kūrinį ir matyti, kaip žmonės į jį reaguoja, ir malonumas, kurį žmonės patiria jį naudodami. . Noriu, kad žmonėms patiktų žiūrėti, laikyti ir naudoti mano darbą valgyti, gerti, bendrauti, bendrauti su žmonėmis ir džiaugtis jais savo gyvenime. Neįsivaizduoju aukštesnio tikslo, kurį užsiimu, kaip būti dalimi sujungiant kitus žmones prasminga ir įsimintina bendra patirtimi, suteikiant jiems laimę ir džiaugsmą tomis akimirkomis.

„Neįsivaizduoju aukštesnio tikslo tam, ką užsibrėžiu, kaip prisijungti prie kitų žmonių prasmingų ir įsimintinų bendrų potyrių ir tomis akimirkomis suteikti jiems laimės bei džiaugsmo.

Darbas mano studijoje yra būtinas mano gyvenime. Kartais tai vis dar yra kova, bet dabar esu atviresnis iššūkiui. Jei iš pradžių neįsivaizdavau savęs kaip menininko, dabar neįsivaizduoju, kad nebūčiau menininkas. Vis dar kritiškai žiūriu į savo darbą, bet tą kritiką taip pat atsveria dviejų dešimtmečių patirtis ir grožio vertinimas, kurio nesuvokiau prieš pradėdamas šią kelionę. Nenuostabu, kad aš taip pat labiau vertinu savo vidinę kritiką, nes ji skatina mane toliau siekti. Tapdamas menininku išmokau daug neįkainojamų pamokų: praktikos, kantrybės, pažeidžiamumo, atkaklumo ir priėmimo svarbos. Svarbiausia: aš išmokau mėgautis savimi, nepaisant mano sunkumų. Keramikos užsiėmimai mane tiek daug išmokė ne tik puodų gaminimo, bet ir gyvenimo kūrimo.

interneto svetainė: www.lexpots.com
Instagram: @lex.pots